Lietuvis įsitvirtino Londone

Anonimu panoręs likti lietuvis (pavadinkime jį Mariumi) sako, kad pirmuosius metus buvo sunku, tačiau galų gale jis įsitvirtino svajonių mieste – Londone. Su kartėliu prisimena, kai London vacancies jam atrodė gūdus miškas, kuriame pasiklysti, ir kuris tavęs neapdovanoja jokiomis savo gėrybėmis. Tačiau žingsnis po žingsnio Marius pasiekė savo, ir dabar gali džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu.

Pradėti nuo nulio

Prieš septynerius metus į Londoną iš Lietuvos provincijos atvykęs tuo metu dar labai jaunas vyras sako, kad dabar jau turi viską. Tačiau iš pradžių turėjo nulį. Turėjo pamiršti viską, ką paliko Lietuvoje, atsidurti kitoje šalyje nemokant kalbos, bandyti surasti darbą, surasti draugus, surasti gyvenimą. Darbo jis ieškojosi du mėnesius, kol gavo padirbti pramonėje. Tačiau ten buvo labai sunku, ir ten niekas neišdirba daugiau nei pusmečio. Kaip tik tiek Marius ten ir ištvėrė, kol per visą tą laiką taip pat paraleliai ieškojosi kito darbo, tokio, kurį dirbant nereikėtų taip skųstis gyvenimu. Paskui pamažu keisdamas darbus jis įsidarbino viename paslaugų ir aptarnavimo centre, kur galiausiai pasiekė šiek tiek daugiau. Ten jis ėmė kilti karjeros laiptais, ir dabar dirba atsakingą darbą, kurio paprastai emigrantai nedaro.

Pakilti aukščiau

Kai nebereikia kasdien sakyti Hello London ads, kai nebereikia taip uoliai ieškoti darbo, tavo smegenys atsipalaiduoja. Na, bent jau ta dalis, verčianti trukčioti iš nervų antakį. Juk iš tiesų ne taip ir lengva pasiekti tai, ką nori, tai atima itin daug nervų, sukelia begalę įtampos, o esant tokiai įtampai nelabai įmanoma nuveikti kažką kito. Taigi, Marius sako, kad pradėjęs dirbti ir supratęs, kad darbas sekasi gerai, kad nereikia drebėti, jog iš jo gali būti atleistas, vyras ėmėsi kurti naujas svajones. Ir ramiai joms taupyti. Jis norėjo nusipirkti butą, automobilį ir šunį. Dabar jis jau turi visa tai, ko norėjo. Tiesa, butui turėjo pasiimti paskolą, nes sukaupti tokią didelę pinigų sumą taip greitai yra neįmanoma, ypač dirbant paprastą darbą. Būsto paskolą jis mokės dar 20 metų (jeigu nenumirs, kaip pats pokštauja). Marius sako, kad nereikia niekada bijoti atsidurti tame nulyje ar minuse, jeigu planuoji iš ten kilti daug aukščiau. Jis sako, kad dabar gyvena kur kas geriau nei Lietuvoje, ir kad ten nebūtų galėjęs pradėti gero gyvenimo, būtų visada turėjęs vargti.